Ką tik baigėsi dar vienas programos „Google.org DI galimybių fondas: Europa“ sezonas. Per dvejus metus DI mokymuose sudalyvavo 452 viešųjų ir mokyklų bibliotekų darbuotojai iš visos Lietuvos.
Šį kartą kalbiname žmones, kurie visos programos metu mokė dalyvius naudotis DI. Tai Renata Danielienė, Evelina Kvietkienė ir Eglė Karbauskaitė. Visoms joms uždavėme keletą klausimų apie DI ir dalijamės jų atsakymais bei nuomone.
Kam naudojate DI technologiją?
Paklaustos, kaip naudoja DI, lektorės pateikė labai panašius atsakymus. Šią technologiją jos pasitelkia kaip kūrybinį ir kasdienį asistentą, padedantį greičiau analizuoti informaciją, rengti mokymų medžiagą, generuoti idėjas, redaguoti tekstus ar planuoti darbus.
Evelina sako, jog jai svarbiausia ne tai, kad DI atliktų darbą už ją, o kad padėtų dirbti efektyviau ir daugiau dėmesio būtų galima skirti kūrybiškumui bei bendravimui su žmonėmis. Eglė dalijasi mintimis, jog jis padeda greičiau pereiti nuo „tuščio lapo“ prie pirmojo juodraščio ar susisteminti informaciją. Be kūrybinio darbo, DI labai praverčia automatizuojant kasdienio pobūdžio užduotis, kurioms anksčiau reikėdavo skirti kur kas daugiau laiko.
Kalbantis apie DI ne mažiau svarbus klausimas: kam lektorės niekada nenaudotų šios technologijos?
Renata šiuo atveju pateikia išsamų atsakymą: „Nepatikėčiau dirbtinio intelekto asistentams su asmenine paskyra jautrių asmens duomenų tvarkymo ar sprendimų, susijusių su saugumo auditu bei teisine atitiktimi. Praktikoje matant, kaip veikia informacinių sistemų pažeidžiamumai, ir atsižvelgiant į griežtus Europos Sąjungos reglamentus, tokius kaip BDAR ar Dirbtinio intelekto aktas, DI man yra tik pagalbinis įrankis. Žmogiškoji priežiūra, kritinis vertinimas ir atsakomybė čia yra nepakeičiami.
Žinau žmonių, kurie naudoja DI asmeniniams, romantiniams pokalbiams, prašo patarimų, kaip elgtis kritinėse situacijose su artimaisiais, kaip auklėti vaikus, ieško informacijos apie ligas, kelia savo tyrimų rezultatus ir klausia, kaip gydytis. Nepaisant to, kad DI aplinkose dažnai galima išjungti modelių mokymąsi iš jūsų duomenų, aš patarčiau nekelti per daug asmeninės informacijos. Kad būtų aiškiau, pasitelkime paprastą palyginimą: juk mes neatsispausdiname savo ligos istorijos, asmeninio dienoraščio ar finansinių išrašų ir neišbarstome šių lapų judrioje miesto aikštėje, tikėdamiesi, kad vėjo blaškomų dokumentų niekas nepakels ir neperskaitys. Tačiau suvesdami jautrius duomenis į pokalbių robotus, mes iš esmės atliekame skaitmeninę šio veiksmo versiją. Turime atsiminti paprastą taisyklę: kas „išeina“ iš mūsų įrenginių į internetą, to mes nebevaldome.
Dar viena itin aktuali grėsmė, su kuria susiduriame kasdien – tai vadinamosios DI „haliucinacijos“. Dirbtinis intelektas kartais gali labai užtikrintai, logiškai ir sklandžiai pateikti visiškai išgalvotus faktus, netikras nuorodas ar net sukurti neegzistuojančius mokslinius šaltinius. Jei žmogus aklai pasikliauja DI sugeneruotu atsakymu – pavyzdžiui, rašydamas akademinį darbą, ieškodamas teisinės informacijos ar, kaip minėjau anksčiau, medicininių patarimų – pasekmės gali būti labai liūdnos.“
Nors prognozuoti ateitį sudėtinga, išdrįsome paklausti: ar DI gali tapti grėsme žmonėms?
Lektorės sutinka, jog, kaip ir bet kuri galinga technologija, DI gali kelti riziką, jei bus naudojamas neatsakingai.
Renata sako, jog DI gali tapti grėsme, tačiau ne fantastiniame, o mūsų kasdieniame kontekste – ypač jei stokojame skaitmeninės higienos ir kritinio mąstymo. Tikrieji pavojai slypi duomenų nutekėjime, manipuliacijoje informacija ir neigiamame poveikyje mūsų skaitmeninei gerovei. Technologijoms tobulėjant, manipuliaciją tampa vis sunkiau atpažinti. Jei anksčiau internetinius sukčius išduodavo gramatinės klaidos elektroniniuose laiškuose, šiandien DI pagalba jie gali kurti nepriekaištingus tekstus ar net padirbti artimo žmogaus balsą bei atvaizdą (vadinamuosius deepfakes).
Kita, ne mažiau svarbi grėsmė – DI valdomi sužaidybinimo (angl. gamification) elementai ir algoritmų kuriamas informacinis burbulas, kurie tiesiogiai veikia jaunosios kartos psichologinę pusiausvyrą, skatina priklausomybę nuo technologijų ir netgi blogina miego kokybę. Būtent todėl labai svarbu informuoti visuomenę ne tik apie DI naudą, bet ir apie galimas grėsmes. Kaip ne kartą akcentavome mokymuose bibliotekininkams, mes turime išmokti DI „prisijaukinti“ – perprasti šias technologijas ir užtikrinti, kad mes jas valdome, o ne atvirkščiai. Todėl dabar svarbiausia užduotis – nuolat mokytis ir ugdyti skaitmeninį imunitetą.